Rožė ir jos dieviškas alsavimas žemėje

Ilgai rožės nemėgau, kol neįvyko pokytis: ryšio su moteriškumu atstatymas. Apie piligriminius atradimus, senovės romiečių ritualus, patirtį vienuolyne Asyžiuje.

Raktažolė Vilija

Jul 24, 2024

Transcript

Rožė ir Venera

Rožė atveria savo žiedlapius, kaip ir žmogaus širdį, per jos gilų aromatą, pažinti save.

Iki šios pažinties ilgai ėjau. Labai ilgai rožių tiesiog nemėgau, nes aš jų nesuprasdavau. Duriančios, lepios ir kaprizingos. Taip apie jas aš mąsčiau. Kol neįvyko akistata su savo motetriškumu.

Visus taškus sudelioja klausantis Aromaterapijos konferencijos. Dalia Braziulytė dalinosi savo tyrinėjimais. “Jog dažnai mūsų reakciją į gėlinius kvapus, ypač rožes kvapą, gali padėti pažvelgti į mūsu santykius su mama, savo moteriškumu, švelnumu. Jei žmogus nemėgsta jų kvapo, greičiausiai tokia asmenybė bus patyrusi, ankstyvą atskyrimą nuo mamos, ar tas ryšys buvo sužeistas kūdikystėje. Moters reakcija į rožių kvapą, tai reakcija į savo moteriškumą.“

Keliaudama po Italiją dažnai pastebėdavau rožes šventųjų paveiksluose.. iš jų širdžių jos augo, buvo laikomos rankose., vainikuojamos. Tai mane glumino.

Kodėl šiam augalui tiek pagarbos?

Pamažu, atvertus žolynų tekstus, tiesos pažinimo mozaika, atranda savo vietas. Ausis vis dažniau išgirsdavo, kaip dėstytojas V. Skirkevičius pagarbiai kalbėdavo apie erškėčių šeimos augalus, išskirdamas erškėtrožę.

Mano širdį atvėrė būtent ji, Laukinė Rožė. Erškėtrožė arba Paprastasis Erškėtis (Rosa Canina). Ji kartais pavadinama net Lotoso žiedu.

Erškėtrožė tai Kosmoso Šviesa virtusi kūnu. Pilnavertis, brandus augalas, kaip žmogus savo žydėjime, kvepiantis, tačiau spygliais tai saugantis. Erškėtrožės spygliai įdurdami žmogui duoda impulsą nubusti.

Subrandintos sėklos (vaisius), tai augalo pasiekta aukščiausia išsivystymo forma. Kaip žmogaus kelias, eiti link Dievo Sėklos augančios savyje. Tai Veneros pamokos, kurias Rožė atsinešė iš šios planetos, savo namų.

Rožės žiedas tikriausiai buvo pirmasis, iš kurio buvo išgautas eterinis aliejus Persijoje 10 šimtmetyje. Manoma kad garsus arabų gydytojas Avicena atsitiktinai pagamino pirmąjį rožių e.aliejų. (4)

Erškėtrožės žiedų lapeliai yra širdies formos, kurie laiko aukso vidurį. Kuris tampa vaisiumi. Jis žiemos laiku mus pripildo gyvybine jėga, spontaniškumu realizuoti idėjas, pasikliaujant savimi. Drąsina tapti nuotykių ieškotoju savo kelyje.

Dėka gausos vit.C, taninų, flavonoidų, pektinų. Žiedai valydami kraują, gerina jo cirkuliaciją, kraujotaką. Maitina organizmą. Stabdo su karščiu susijusius uždegimus. Ramina karščio dirginimą žarnyne. Stiprina ir gelbėja esant moters reprodukcijos sutrikimams.

Senovės Romėnų laikais erškėtrožių šaknimis gydė nuo šunų įkandimų, esant pasiutligės užkratui. Netgi erškėtrožių dygliukų panašumą siejo su šunų dantų forma. Nuo to kilo ir vardas. (3)

Rožės dvasinė kilmė

Rožių dvasia atkeliavo iš Veneros, sutikdama įsikūniti čia, Žemėje, karminėje planetoje. Rožė ir Venera abi meilės nešėjos tampriame ryšyje. Jos rodo mums kelią į siektiną tobulumą, per meilę, atsidavimą. Besąlyginės meilės atpažinimą savyje, kuri išlaisvina nuo iliuzijos, lūkesčių sau, kitam. Tai mena Veneros pamokos.

Bulgarų mistikas Aivanhovas savo tekstuose pasakoja, jog rojuje, Ieva buvo įpareigota rūpintis augalais. Ir pati gyvendama tarp kvepiančių žiedų pradėjo skleisti gėlių aromatą.(1)

Tokiomis patirtimis dalinasi ir jogai: jog žmogus įkūnydamas dorybes, atėjusias iš Šviesos, skleidžia nuostabų gėlių aromatą. Tai fizinė dorybės išraiška žmoguje. O yda pasireiškia kokiu nors nemaloniu kvapu.

Senovės romiečiai taip pat labai mylėjo rožę sakydami „Sub rosa dicta velata est”. Suteikdami jai galią – tylos įžadą. Padėta rožė ant stalo reiškė, kas buvo išgirsta ir kalbėta prie stalo, lieka tik tame kambaryje. Tylos paktas, sutartis.(3)

Dar dabar tai liudija, Senovės Romėnų vilų sienos, o ypač lubos papuoštos rožėmis. Kaip apsauga nuo liežuvautojų, pikto linkinčių, kad intymi erdve būtų apsaugota. Ypač rožių mozaikų, tapybos kūrinių gausu miegamuosuose kambariuose.

Arabų šalyse valdovai prausdavosi rožių vandeniu, nužiūrėjimų, apnuodijimų vengdami bei rožių vandeniu plovė mečetes. Ypač tas, kurios buvo statomos nukariautose naujose žemėse.

Įsimintinas susitikimas vienuolyne

Su rože, kuri numetė savo spyglius po susitikimo su šventuoju. Tai šv. Pranciškaus rožė (Rosa Canina Assisiensis).

Ja susižavėjau Asyžiuje, lankant šv.Pranciškaus piligriminius takus. Pradžioje neįvertinau nei susitikimo, nei gaunamų dovanų.

Nuovargis, karštis paskubomis gainė akis, po sutinkamus stebuklus Asyžiuje, Italijoje. Buvo paskutinės kelionės dienos.
Pradėjau ieškoti gaivinančios tylos..taip atsidūriau pranciškonų vienuolyne, šalia šv. Damiano bažnytėlės, rožių sode. Paprastas, jaukus.

Esantys kartu, buvome tyloje. Užsimerkę. Atsipalaidavę. Kvėpavome.

Buvo gaivus, tylus kvietimas tiesiog būti.
Būti užsimerkus ir kvėpuoti. Kvėpuoti pilvu. Širdimi. Esybe.
Įkvėpti aplinką. Nes ji visa vibravo šventumu. Stebuklu.

Kitą dieną aplankiau Porciunkulę. Šv.Pranciškaus atstatytą koplyčią, kurią lydi gausybė mistiškų pasakojimų, stebuklų, relikvijų gausa susietų su šventuoju.

Čia XII amžiuje Šv.Pranciškus kamuojamas abejonių šoko į rožyną išsigryninti, bet šios nuolankiai numetė spyglius, nesužeizdamos šventojo.
Tai buvo palaikymo ir pagarbos gestas.
Tikima, jog iki šiol, šios rožės tęsia savo misiją.

Tik šiame Porciunkulės rožynę, žydėdamos ir toliau augdamos be spyglių, liudija šventųjų paliktus įkvepiančius pėdsakus žemėje.