Raktažolė
Augalų pasaulis
Kalnai, kaukiantys vilkai ir švenųjų takai Asyžiuje
3
0:00
-28:57

Kalnai, kaukiantys vilkai ir švenųjų takai Asyžiuje

Apie Tylos katedras, kuriose jaučiuosi arčiausiai savęs, ten vykstančius nepaiškinamus gamtos reiškinius. Kaip kvėpuoti kalnu ir leisti Sielai skleistis? Apie vietas, kur gyvuoja viduramžių dvasia.
3

Kalnai – tai didžiausia tylos sankaupa, gal todėl jie man tokie ypatingi. Pažvelgus į juos akimirksniu prisimenu, kas Aš esu. Kartais net balsu šūkteliu.

Kalnai ir miškas priima kiekvieną besąlygiškai, tokį, koks jis yra. Myliu jų dovanojamą laisvę ir jėgą.

Jie kviečia pakelti galvą, pažvelgti į dangų. Nusiauti kasdienybės batus, išgyventi laisvės jausmą, išsigydyti visas negandas, prasklaidyti pilkų debesų rūką.

Asmeninės transformacijos kelias

Vienas iš mylimiausių kalnų Italijoje - tai Monte delle Formiche. Jį atradau 2010m, pačiais pirmaisiais metais, kai atvykau į Italiją studijuoti.

Šaltinis, https://www.montedelleformiche.it/

Ir jis buvo tas, kuris mane švelniai kvietė pažvelgti į augalų paklodę, į save. Dar tada nedrąsiai visa tai tyrinėjau ir tai kėlė daugybę klausimų. Nejaučiau tiek daug aistros studijoms, kiek jos turėjau gamtai, kalnams ir augalams.

Kalnuose aš tapdavau savimi: girdinčia save, atrandančia savo tylą. Taip mokiausi ją parsinešti namo, įrašyti į savo alsavimą, būti ja, leisti jai užgimti savyje. Kartais man atrodo, kad Sicilijos pamokos yra apie tylą.

Tylą aš labai mėgstu, ji mano pakrovėjas, ištransliuojantis širdies muziką.

Dažnai sau sakau, Protas rėkia, o širdis šnabžda, kalnai ta vieta, kuri padidina Širdies decibelus.

Kalnų kvėpavimas: kaip tai padaryti?

O gi įkvėpti kalną. Kvėpuoti juo. Įkvėpti pilvo apačia, leisti diafragmai pakelti oro srautą, įkvėpti akimis, širdimi, visa oda.

Akimis glostyti visas detales. Kokios kalnų viršūnės? Koks jų garsas? Tolumoje sklindantis garsas? O ką girdžiu čia pat? Ar girdžiu savo alsavimą? Ką jaučia mano oda – gal vėją? Gal saulės bučinį?

Kalnų alsavimas nuvelka ankštus žmogaus rūbus, kalnai išlaisvina sielą. Leidžia apčiuopti sparnus, kuriuos turime.

Pirmasis susitikimas su Italijos kalnais

Taigi, kai atvykau pirmą kartą į Monte delle Formiche, Bolonijos rajone, aš nustėrau gamtos didybės, iš visų pusių supo kalnai. Mano gerklėje nebeliko žodžių.

Visos ląstelės gerte gėrė spalvas, vaizdus ir tyą. Pirmas minutes, aš negalėjau tuo patikėti. Iš dėkigumo linko keliai, gyvenimui ir sau už drąsą.

Skruzdėlių gyvenimo stebuklas

Nuraminusi vidinį drebulį, nuėjau atsigerti šaltinio. Lediniai lašeliai žadino. Atsimerkusi pamačiau daugybę skruzdėlių, visos jos buvo su sparneliais, tokios gražios, niekada nebuvau mačiusi tokių. Jaučiau moterišką, motinišką gamtos žemės energiją.

Suklusau, nes jas regėjau visur: ore, pievoje, ant medžių, ant bažnyčios durų, lipančias mano kelnėmis, kutenančias kaklą.

Regėjau tai kaip miško pasaką – tyrą, skaisčią, kupiną gyvenimo stebuklo. Dievinu tokias akimirkas! Tokį gyvenimą!

Jos man kalbėjo apie gyvenimą, apie Sielą, kuri žmogaus akimis patiria šią planetą, žemę.

Monte delle Formiche ir Vilija jaunystėje :)

Galvoje greitai išsiverčiau kalno pavadinimą: Monte delle Formiche – tai Skruzdėlių kalnas. Sparnuotosios skruzdėlės (Myrmica scabrinodis) kiekvieną rudenį pasiekia šį kalną numirti.

Jau antikoje tai buvo nepaprastas reiškinys, dvelkiantis šventumo aura. Vėliau tai tapo Švč. Mergelės Skruzdėlyno kalno šventove. Aplink viskas dvelkia šventumu ir tyla.

Gausu piligrimų meditacinių olų. Bet priėjus prie vienos iš jų, pajutau šaltį. Buvo keista, bet paknisusi rašytinius šaltinius atradau, jog senosios, tikros meditacinės olos yra daug toliau, o čia iškasta kaip pavyzdys.

Kitas kartas su kemperiu

Taip radus laisvą minutę nuolat grįžtu į šį kalną, nesvarbu kurioje Italijos vietoje gyvenu. Kalnas yra Italijos centrinėje dalyje, keliaujant iš šiaurės į pietus, vykstat automobiliu galima užsukti. Koordinatės 44°19′09.94″N 11°23′06.97″E, interneto svetainė https://www.montedelleformiche.it/#.

Galima užkilti ir nedideliu kemperiu, yra ir lauko tualetas su vandeniu. Geriau vykti darbo dienomis, tada nėra žmonių, tik romantikai su teleskopais, stebintys žvaigždes, čia mažiau šviesos triukšmo. Ir laukinė gamta apdovanoja nuostabiais susitikimais.

Naktis kemperyje: nuo vilkų iki šernų

Kartą, kalne gerdama vakarinį arbatos puodelį, pamačiau, kad mano augintiniai muistosi, tada ausis užliejo vilkų kaukimas... oi, mano Lietuva, mano kaimas... Tai mane teleportavo į tėviškę, kai gilią žiemą, eidamos su sese į pirtį, tolumoje klausydavome vilkų kaukimo. Man tai buvo sava ir gyva. Regiu naktiniame danguje Paukščių Taką. Ilgesys.

Eidama miegoti, peržvelgiau mėnesienos apšviestą pievą, joje voliojosi daugybė kaštainių. Oi, kaip nudžiugau, bus puikūs pietūs! Kepti kaštainiai ant laužo – to man dabar ir reikia.

Bet naktį aplink kemperį labai šnarėjo žolė, o šunys vis urzgė, bet buvau tokia pavargusi, jog jau nebesigilinau, kas ten už lango vyksta.

Išbėgusi ryte ant rasotos pievos, pamačiau, kad nebėra nė vieno kaštainio, tik daugybė knyslių išvagotos žolės.

Naktį apsilankė šernai. Jie čia didžiuliai, tad reikia atidumo. Jie yra susimaišę su laukinėmis kiaulėmis, tad yra labai dideli ir pikti. (Mano nuotraukoje tai matosi.)

Umbrija, širdies meka

Atsisveikinę su šiuo dosniu kalnu, patraukėme link Umbrijos. Jau kelerius metus buvome apgaubti šio regiono meilės ir nuostabių miškų vaizdų. Tuo gyvenimo etapu ji tapo mano širdies meka.

Po pandemijos, kelerius metus iš eilės, lėkdavome kemperiu į jos miškus ir kalnus. Pirmą kartą gyvenime išgyvenau labai stiprų pilnatvės ir ramybės jausmą. Rodėsi, kad grįžau namo. Mano vidinis jautrumas buvo apkabintas ir saugus. Jaučiausi visiškai laisva ir drąsi.

Trys bandymai ir atrastas rojus: mano kelionė į Asyžių

Mane patraukė šv. Pranciškaus keliai ir jo mylimi kalnai. Jei norite patirti viduramžių dvasią, Asyžius – būtent ta vieta.

Nuo XII a. čia sustojęs laikas. Vos įžengusi į miestelį, prisėdau ant vieno namo slenksčio. Man pakirto kojas. Viduje širdis plakė vieninteliu ritmu. Aš sugrįžau. Buvau apstulbusi ir kartu tokia laiminga. Viskas tapo aišku.

Viduramžių dvelksmas

Į Asyžių jau seniai ketinau vykti, nuolat pro šalį pravažiuodavome, bet pasitaikydavo kliūčių užsukti: tai pandemijos apribojimai, tai darbo reikalai, ir tik iš trečio karto pavyko. Šypsausi, tarsi kažkas tris kartus būtų tikrinęs.

Kilo prisiminimai vienas po kito, širdis džiaugėsi. Jaučiau, kad kūnas nori ten būti. Tam skyriau kelias dienas. Pirmą dieną labai skaudėjo kūno randai, negalėjau vaikščioti. Bet mineralai buvo puikūs pagalbininkai.

Kūne keitėsi mano ląstelės, keičiausi ir aš. Kitomis dienomis jau kojos nešė į vienuolynus, bazilikas, šventųjų meditacines olas. Leidau intuicijai vesti.

Taip gimė meilė Asyžiui, šv. Pranciškui ir jo kalnui Monte Subasio.

Monte Subasio, Asyžius

Šv. Pranciškaus pėdomis: paprastumo dvelksmas

Patirtys buvo gilios, gimė naujas požiūris. Viena iš stipriausių patirčių buvo lankant pranciškonų vienuolyną ir Šv. Damijono koplytėlę, kurią pats šventasis atstatė. Apie ją esu pasakojusi ir Substack įraše, apie rožes. Gal tam reikės atskiro įrašo?

Visi piligriminiai takai, vienuolynai ir kai kurios bažnyčios dvelkė paprastumu, nebuvo auksinių altorių, auksinių kolonų. Laikas sustojęs – XII amžius.

Viskas alsavo tuo, ką šventasis skelbė ir mylėjo: paprastumas, žvaigždės, augalai ir visa, kas gyva. Jo altoriai buvo žemės akmenys, medžiai. Tuo džiaugėsi širdis, alsavo tikrumo natos.

Asyžius ir Stebuklingasis Kryžius

Lankant šventojo meditacijos olą, šalia esančią alėją, vienuoliai leido aplankyti net su šuniukais. Sako, juk šventasis labai mylėjo gyvūnus, galite užeiti.

Rekomendacijos

Lankyti Asyžių rekomenduoju rudenį ar pavasarį, nes vasarą yra beprotiškas karštis (+40), o žiemą labai šalta. Yra Youtube kalnalas, kur vyskta nuolatinė tiesioginė transliacija iš Asyžiaus.

Su kemperiu bei stovyklavimui rekomenduoju dvi vietas:

Pirmoji, tai nuostabioje panoramoje, su vaizdu į Asyžių, tiek galima su kemperiu, palapine, tiek yra b&b. Iki miestelio galima nueiti pėstute. Aplink labai ramu, daug takų ir pievų. Yra visi patogumai bei nuostabus šeimininkas Davide. Svetainė All'Antica Mattonata. Adresas Via Francesca 2, Cap 06081 Assisi PG, Italija.

Vaizdai iš stovyklavietės Antica Mattonata

Na, o kita vieta tai nuostabi panorama arba stotelė nakčiai su kemperiu. Tačiau su kemperiu į ją galima pakilti tik darbo dienomis. Žinoma šią vietą mėgsta ir jaunimas :)

Vieta yra šalia Eremo delle Carceri (šv.Pranciškaus meditacinės uolos). Reikia kilti į kalną link Eremo delle Carceri. Koordinatės 43.0614, 12.6464 (lat, lng) N 43°3’41.0436” E 12°38’47.04”. Adresas: 15 Via Eremo delle Carceri Cap, 06081, Assisi.

Vietoj pabagos

“Savo vietoje širdis nurimsta, po poros dienų pasiduoda prieš tai priešgyniavęs protas. Todėl širdies šauksmu sekite, net jeigu toji kelionė kol kas kaip svajonė atrodo. Dvasia neturi kūno, neturi jo ir svajonė. Laimi tas, kuris nešiojasi širdyje bekūnę svajonę, jo akis uždegančią ir aukštyn stiebtis kviečiančią.” A.Ilgevičienė, Akmenų Knyga.

O Tu ar turi mylimą kalną? Mišką? Svajonę? Kokia ji?

Šilti linkėjimai iš Sicilijos, ačiū už širdeles ir šiltus žodžius,

Vilija


Instagram raktazole_vilija

Interneto svetainė raktazole.lt (dalinuosi laukinės virtuvės receptais, užrašais)

Discussion about this episode

User's avatar